Ką daryti pajutus beždžionių raupams būdingus simptomus

Beždžionių raupai – tai zoonozė, kurią sukelia beždžionių raupų virusas, priklausantis Poxviridae šeimos Orthopoxvirus genčiai. Žmonėms patogeniški yra mažiausiai penki Orthopoxvirus genties virusai: raupų, vakcinijos, karvių raupų, kupranugarių ir beždžionių raupų virusai.
 
Ligos paplitimas
 
Beždžionių raupų virusas pirmą kartą nustatytas 1958 m. Kopenhagoje tiriant beždžiones. Pirmasis žmonių beždžionių raupų atvejis buvo nustatytas 1970 m. Demokratinėje Kongo Respublikoje. Ši liga paplitusi Centrinės ir Vakarų Afrikos atogrąžų miškuose, kur vietos gyventojai dažnai kontaktuoja su užsikrėtusiais gyvūnais. 2014 - 2017 m. sporadiniai beždžionių raupų atvejai užregistruoti Centrinės Afrikos Respublikoje, Kongo Respublikoje, Liberijoje, Siera Leonėje. 2017 - 2018 m. didelis beždžionių raupų protrūkis užregistruotas Nigerijoje. 2003 m. beždžionių raupų susirgimo atvejai buvo užregistruoti JAV, įvežus infekuotų gyvūnų ir po artimo kontakto su naminiais žinduoliais, daugiausia graužikais.

Užsikrėtimo būdai
 
Beždžionių raupais užsikrečiama įkandus gyvūnui, tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto gyvūno krauju, kūno skysčiais arba per odos/gleivinių pažeidimus. Beždžionių raupų viruso nešiotojais ir platintojais gali būti įvairūs gyvūnai – Gambijos žiurkės (Cricetomys gambianus), voverės, dryžuotosios pelės, miegapelės, primatai.

Žmogus nuo žmogaus užsikrečia retai. Užsikrėsti galima tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto žmogaus kūno skysčiais, odos pažeidimais, taip pat per virusu užkrėstą aplinką, pavyzdžiui, patalynę, rūbus. Galimas užsikrėtimas raupais ir nuo sergančio žmogaus, tačiau tik ilgo sąlyčio metu, kvėpuojant veidas į veidą, t.y. per kvėpavimo takų lašelius. Taip pat literatūroje aprašytas plitimas per lytinius santykius. Dabartinio (2022 m.) protrūkio metu tarp VSV diagnozuotų beždžionių raupų susirgimo atvejų  vyravimas ir kai kuriais atvejais atsiradusių pažeidimų pobūdis parodė, kad viruso perdavimas įvyko lytinių santykių metu.

Yra užregistruotas užsikrėtimo atvejis iš motinos vaisiui nėštumo metu.

Simptomai

Inkubacinis ligos periodas yra nuo 5 iki 21 dienų (dažniausiai 6 – 13 d.). Liga trunka dvi ar keturias savaites. Jai būdingi į raupus panašūs simptomai. Beždžionių raupai prasideda staigiai, pasireiškia karščiavimu, nuovargiu, galvos, raumenų skausmais, krečia šaltis. Po trijų dienų nuo ligos simptomų pradžios sumažėja temperatūra ir išsivysto bėrimas, kuris progresuoja apimdamas įvairias stadijas: makules, papules, vezikules, pustules, šašus. Bėrimas dažnai prasideda veido srityje, vėliau plinta į liemenį ir į visą kūną. Pažeidimo vietas gali stipriai niežtėti. Pustulėms sprogus, susidaro šašai. Jiems nukritus gali susidaryti randeliai, pigmentinės dėmės. Iki bėrimų atsiradimo, daugeliui pacientų padidėja limfmazgiai. Kasantis niežinčius bėrimus, galima įnešti bakterinę infekciją. Ligą reikia diferencijuoti nuo vėjaraupių, prie kurių limfmazgių padidėjimo, dažniausiai, nebūna.

Nors dauguma ligos atvejų dabartinių protrūkių metu buvo registruotos lengvos ligos formos, tačiau beždžionių raupų virusas tam tikrose gyventojų grupėse gali sukelti sunkią ligą (mažiems vaikams, nėščioms moterims, asmenims, kurių imunitetas nusilpęs).

Beždžionių raupų komplikacijos endeminėse šalyse apima encefalitą, antrines odos bakterines infekcijas, dehidrataciją, konjunktyvitą, ragenos ir plaučių uždegimą. 
 
Diagnostika ir gydymo principai                                                                                                                                                                                                                                                               
Liga diagnozuojama atliekant virusologinius, molekulinius ir kitus tyrimus. Labai svarbi epidemiologinė anamnezė (pvz., kelionės po endeminius regionus).

Gydymas simptominis (slopinamas niežėjimas, mažinama temperatūra, skiriami antivirusiniai vaistai).
  
Profilaktika
 
Šalyse, kuriose registruojama viruso cirkuliacija, siekiant išvengti užsikrėtimų nuo gyvūnų, rekomenduojama vengti sąlyčio su graužikais ir primatais, jų krauju, o jų mėsą gerai termiškai apdoroti, naudoti pirštines ir apsauginius rūbus liečiant sergančius gyvūnus ir jų audinius, skerdžiant. 

Siekiant išvengti užsikrėtimo nuo sergančio žmogaus rekomenduojama vengti artimo sąlyčio su asmeniu, kuriam įtariami arba patvirtinti beždžionių raupai, vengti sąlyčio su užterštais daiktais,  dėvėti pirštines ir apsauginius rūbus slaugant pacientą, plauti rankas po sąlyčio su ligoniu. Rekomenduojama paciento izoliacija. Nustačius beždžionių raupų atvejį, rekomenduojama išaiškinti visus sąlytį turėjusius asmenis ir stebėti jų sveikatos būklę 21 dieną.

Skiepai nuo raupų suteikia kryžminę apsaugą nuo beždžionių raupų. 1980 m. atlikti tyrimai parodė raupų vakcinos efektyvumas siekia 85 proc. (prieš beždžionių raupų virusą). Apsauginis skiepijimo nuo raupų poveikis išlieka mažiausiai 20 metų, tačiau laikui bėgant silpnėja. Skiepijimai nuo raupų buvo nutraukti 1980 metais. Tik nedidelė dalis karinių ir priešakinių sveikatos priežiūros specialistų pastaraisiais metais buvo paskiepyti. Todėl dauguma gyventojų yra imlūs beždžionių raupams.
 
Šiuo metu ES nėra registruota jokia vakcina nuo beždžionių raupų.