Paieška
lt en

Istorija

Pirmieji gyventojai – šiaurės elnių medžiotojai – į Pasvalio kraštą atklydo pasitraukus ledynams, dar akmens amžiuje. Jie buvo klajokliai, traukiantys į šiaurę ir mūsų kraštuose ilgai neužsibuvo. Tik daug vėliau čia įsikūrė nuolatiniai gyventojai.

Daugiau žinių apie žmones turime iš viduramžių laikotarpio, kuomet formavosi baltų gentys. Pasvalio krašte gyveno žiemgaliai. Dabartinio miesto vietoje tuo metu jau buvo gyvenvietė, nes čia ėjo prekybinis kelias į Rygą. Sausumos keliais ir vandeninga Mūšos upe buvo gabenamos žemės ūkio gėrybės, bitininkystės, medžioklės produktai, o iš Rygos – amatų, metalo gaminiai, druska ir pan. Deja, žiemgalius ištiko panašus likimas, kaip ir kitus baltus – XIII a. juos nukariavo Vokiečių ordinas ir kraštas ilgam ištuštėjo. Iš tų laikų turime kapinynų, pilkapių, piliakalnių, kurie buvo gynybiniai ir saugojo nuo kalavijuočių skverbimosi gilyn į kraštą iš Rygos pusės.

„Mes, Aleksandras, Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios, Žemaitijos ir t.t. Viešpats ir paveldėtojas, štai ką skelbiu šiuo raštu visiems, dabar gyvenantiems ir būsimiems, kurie susipažins su šiuo raštu. <...>. Nutarėme įsteigti ir aprūpinti bažnyčią, esančią Trakų vaivadijoje, Upytės apskrities vietovėje, vadinamoje Pasvaliu, kur iš vienos pusės yra Svalios upė, iš antrosios pusės Lėvuo įteka į kitą upę <...>“. Šiuo valdovo raštu, duotu Pasvalio kunigui Jonui Grotui 1497 m. gruodžio 6 d., įsteigiama parapija su aprūpinimu ir leidžiama mieste rengti turgus. Ši data tradiciškai laikoma Pasvalio miesto gimtadieniu. Lietuvos hidronimų tyrinėtojai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo upės Svalios, o šis – iš žodžių „svilti“, „svelti“. Lėvuo reiškia šlapią, pelkėtą, klampią vietą, tačiau esąs latviškos kilmės (lėvenis – liūnas, klampynė).

XVI a. viduryje Pasvalio vardas įėjo į regioninės Europos istoriją. 1557 m. čia buvo pasirašyta taikos sutartis tarp LDK ir Livonijos ordino. Mieste susitiko ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas ir mūsų kunigaikštis Žygimantas Augustas. Buvo kilusi reali karo grėsmė, tačiau magistras suprato savo beviltišką padėtį ir atsitraukė. Pasvalio sutartys užbaigė tarpusavio kivirčus, atnaujino prekybinius ryšius ir, svarbiausia, numatė bendrą gynybą prieš augančią Maskvos valstybės grėsmę.

XVII a. ir XVIII a. Pasvalio kraštą dažnais karo žygiais niokojo švedų kariuomenė. Mieste buvo apsistoję Napoleono kariuomenės daliniai. Šio krašto žmonės dalyvavo ir 1863 m. sukilime. Prie vieno iš sukilimo vadų, Antano Mackevičiaus, būrio, žygiavusio pro Kriklinius Biržų link, prisidėjo ir Pasvalio gydytojo Boleslovo Dluskio sutelkti vyrai.

Nuo seno Pasvalyje gyveno kitų tautų žmonės. Buvo rusų, karaimų. Ypač gausi buvo žydų bendruomenė, 1765 m. mieste jų gyveno 430. 1897 m. žydai sudarė pusę pasvaliečių – 1590 iš 3050.

Spaudos draudimo metai (1864–1904) – tikras knygnešių sąjūdis Pasvalio krašte. „Knygnešių karalius“ Jurgis Bielinis iš kelionių su knygų ryšuliais savo vežimėlį ir arkliuką pastatydavo Avižonio sodyboje, netoli Svalios. Ten knygnešiai dalindavosi spaudą. Petras Šėmbelis net 32 kartus slaptai perėjo sieną, iš Prūsijos gabendamas knygas. Knygnešių talkininko Kazio Gumbelevičiaus sodybos gyvenamajame name Pasvalyje tebėra išlikusios spaudinių slėptuvės.

Pirmasis pasaulinis karas visu baisumu Pasvalio krašto neužgriuvo, tačiau gerokai nuvargino žmones. Vis dėlto vokiečių okupantai padarė ir gerą darbą – 1916 m. iš Joniškėlio į Šiaulių priemiestį Guberniją nutiesė siaurąjį geležinkelį. Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, naujos linijos sujungė Pasvalį ir Biržus, Joniškėlį ir Panevėžį.

Baigiantis karui prasidėjo judėjimas už krašto nepriklausomybę. Į tėviškes po karo sugrįžusių krašto inteligentų iniciatyva parapijose buvo išrinktos veikliausių, įžvalgiausių atstovų tarybos, kurių nariai įkūrė Pasvalio valsčiaus tarybą. Jai vadovavo diplomuotas agronomas Juozas Tonkūnas. Tačiau jaunai valstybei teko atremti išorės grėsmes. 1919 m. vyko kovos su bolševikais, bermontininkais. Joniškėlyje broliai Antanas ir Jonas Stapulioniai subūrė vyrus į „mirties batalioną“, kuris apgynė ne tik mūsų kraštą, bet praktiškai visą Šiaurės Lietuvą. Paskui mūsų savanoriai nužygiavo Daugpilio link ir dalyvavo Rytų Lietuvos išvadavimo žygyje.

1919 m. Pasvalys tapo apskrities centru. Nors netrukus įstaigos persikėlė į Biržus, tačiau iki 1925 m. apskritis buvo vadinama Pasvalio-Biržų vardu. Nepriklausomybės laikais Pasvalys vystėsi kaip valsčiaus centras, kūrėsi įstaigos, vyko prekyba, modernėjo žemės ūkis. Miestą garsino sieros šaltinių gydykla, kurios dėka 1937 m. Pasvaliui buvo suteiktas kurorto statusas. Tarpukariu skleidėsi žydų verslas ir kultūra, veikė žydų bendruomenės taryba, Tarbut tinklo hebrajų mokykla, žydų biblioteka, Žydų liaudies bankas, sionistų ir jaunimo organizacijos, žydų ugniagesių komanda. 1931 m. žydams priklausė 27 iš 40 miesto verslo įmonių. Tuo laikotarpiu daug Pasvalio žydų emigravo į Pietų Afriką ir JAV.

XX a. vidurio negandos paliko gilų pėdsaką miesto ir jo žmonių gyvenimuose. 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą buvo ištremti daugelis veikliausiųjų mokytojų, valstybės tarnautojų, pasiturinčių miestiečių. 1941 m. vasarą buvo sunaikinta Pasvalio žydų bendruomenė, XIX a. pabaigoje sudariusi daugiau kaip pusę miesto gyventojų. Pasvalio pagalbinės policijos nariai suiminėjo žydus; liepos viduryje miesto valdžios nurodymu įsteigtas getas, į kurį policininkai ir baltaraiščiai atvarė ir aplinkinių miestelių žydus. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Žadeikių pušyne nužudyti 1349 Pasvalio ir aplinkinių miestelių žydai – vyrai, moterys ir vaikai; prie duobių juos atvarė Pasvalio baltaraiščiai ir policininkai. Žudynes inicijavo K. Jägerio vadovaujamos vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje įstaigos pareigūnai, o vykdė iš Kauno atvykę lietuvių policijos 1-ojo bataliono 3- osios kuopos kariai.

Užgriuvęs karas, vokiečių okupacija, paskui vėl bolševikinė tvarka – viskas formavo naują miesto veidą. Šimtai šeimų prievarta išvežta į Sibiro platybes, iš kur sugrįžo tik dalis. Partizaninis pasipriešinimas mūsų kraštuose buvo ribotas dėl gamtinių sąlygų, nes trūko patikimų slaptaviečių miškuose ir pan. Kita vertus, davėme Lietuvai daug iškilių partizanų vadų, vedusių į kovą vyrus kitose šalies vietose. Sovietinės okupacijos metai prisimenami kaip vienas sunkiausių išbandymų Lietuvos istorijoje, kai mėginta nutautinti ir sunaikinti visa, kas lietuviška.

1988 m. pasvaliečiai aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, organizavo Baltijos kelio akciją, nes gyvoji žmonių juosta rugpjūčio 23 d. nusidriekė pro pat Pasvalį. Iki šiol prisimename sunkiausius istorijos puslapius, gerbiame savo didvyrius ir kuriame mūsų miesto istoriją tokią, kurią skaitydamos didžiuotųsi ateinančios kartos.

 

 

 

 

 

 

 

Nuotraukos iš Pasvalio krašto muziejaus archyvo